Emos slaptasis kambarys apie kurį niekas nežino

Ema užrakinusi kambarį išėjo.

Grįžusi į kambarį tarė:
-Kaip jautiesi? Nori galime eiti ko nors išgerti arba galiu tave paleisti.

-Nieko nenoriu,-sumurmėjo prabudusi

-Galiu paleisti tave, nebelaikysiu, nusibodo vistike nesuprasi, o per prievarta tikrai nelaikysiu,- sumurmėjo Ema.

-Paleisk,-sublizgino akis.

Eik, - sumurmėjo Ema, atrakinusi duris, nuėjo ant lovos nusisuko ir gulėjo.

-Pyksti?-paklausė sutrikusi

-Ne nepykstu, bet jaučiu kažkastai atsitiks ir jaučiu kad liksiu viena,- sumurmėjo Ema, ji norėjo verkti, bet negalėjo...

-Nu prašau...neliūdėk...
Priėjo ir apkabino.
-Prašu labai labai...

Ema apkabino Dzoana, tarė:
-Eik.. Tu prašei manęs kad tave palaieščiau, dabar gali eiti,- pasakė Ema.

-Ne,-nepaliksiu draugės.

Ema galvojo mintyse skraidžiojo kažkurtai žinojo kad Dzoana yra labai gera draugė, galvojo gal jai papasakoti apie tą vaikiną, bet ne geraiu nepasakos ji niekam tada tarė:
-Gal eime į virtuvę pavaišinsiu kuom nors,- mandagiai tarė Ema, bet kartu ir liūdnai, bet to neparodė.

-Neliūdėk tik,-paprašė.
-einam.

Ema su Dzoana išėjo.